Televizinis tinklas

Kabelinė televizija Lietuvoje šiemet atšventė 25-metį. Galima pasakyti ir kitaip: ketvirtį amžiaus. Veikla, kuri buvo visiškai nauja Lietuvoje, o tapo tiek įprasta, kad daugelis laiko kabelinę televiziją (KTV) vos ne komunaline paslauga – kaip vanduo ar dujos.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kabelinė televizija yra ,,televizijos programų transliavimas ir (ar) retransliavimas per kabelinės televizijos tinklą“. Pastaruoju metu šį terminą baigia išstumti retransliuotojo (ir retransliavimo, kaip pačios veiklos) sąvoka, kuri yra platesnė, išsamesnė ir geriau nusako veiklos esmę: „visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais.“ Kitaip tariant, retransliuotojas parenka programas ir pateikia jas abonentams realiu laiku, t.y. niekaip jų nekeisdamas, įvairiais elektroninių ryšių tinklais: įprastinės kabelinės televizijos, plačiajuosčio ryšio, mikrobangės daugiakanalės TV, antžeminės/eterinės ar palydovinės TV. Dabar tokios paslaugos teikiamos ir į mobilaus ryšio įrenginius.
Per tuos dvidešimt penkerius metus kabelinės televizijos rinka pasikeitė beveik neatpažįstamai. Jau seniai KTV operatoriai teikia daug kitų paslaugų: interneto prieigą, balso telefoniją, videostebėseną ir kita. Retransliavimo rinka stambėja, konsoliduojasi, atsiranda labai didelių operatorių, galinčių konkuruoti šioje srityje net ir su monopolijomis.
Šiuolaikinės kabelinės televizijos pradžia laikomi 1948 metai JAV. Pradžioje tai buvo tiesiog techninė galimybė gauti televizijos signalą tose vietovėse, kur eterinės TV signalas buvo silpnas arba nepasiekiamas dėl gamtinių kliūčių, pvz. kalnų. Norint teikti šią paslaugą, reikalinga sukurti gana sudėtingą infrastruktūrą – nutiesti kabelinį tinklą (iš čia kabelinės televizijos pavadinimas), įrengti pagrindinę stotį, kurioje surenkami iš eterio arba iš palydovų programų signalai, apdorojami ir paskleidžiami kabeliais abonentams tokiu būdu, kad jie galėtų priimti signalus televizoriais, o dabar jau ir kitais turimais įrenginiais. Tam, kad vartotojas gautų kokybišką paslaugą, kabelinės televizijos tinklas įrengiamas didžiulėse teritorijose, nutiesiant keliasdešimt ar net kelių šimtų kilometrų magistralinius tinklus, kurie šakojasi ir pasiekia vartotojus – daugiausia daugiabučius gyvenamuosius namus. Po to tinklas išvedžiojamas daugiabučio namo laiptinėse, o taip pat ir abonento gyvenamoje valdoje, ypač jeigu pastarasis pageidauja pasijungti ne vieną, o kelis televizorius skirtinguose kambariuose.
Šiuo metu Lietuvoje yra dviejų standartų kabelinė televizija: senesnioji, analoginė KTV ir naujoji, skaitmeninė KTV, prie kurios kaip porūšis priskiriama didelės raiškos televizija (HDTV) bei interneto protokolo televizija (IPTV), kuri atsirado ėmus statyti šviesolaidžių tinklus (klasikinė kabelinė TV naudojosi koaksialiniais (liet. Bendraašiais, bet terminas praktiškai nevartojamas) kabeliais, „variu“, kaip sako patys operatoriai). Pagrindinis skiriamasis bruožas – kabelinė TV nuo pat pradžių buvo mokama paslauga. Abonentai kas mėnesį moka abonentinį mokestį, kuris skiriasi priklausomai nuo pasirinktų programų skaičiaus ir kitų paslaugų kiekio.
Tam tikra prasme kabelinės televizijos priešistore Lietuvoje būtų galima laikyti kolektyvinės antenos paslaugą. Ji atsirado tiek dėl techninės būtinybės, tiek ir dėl estetinių sumetimų: antenų miškas ant daugiabučių namų grasino paversti stogą rėčiu, ypač jeigu kiekvienas gyventojas imtųsi meistrauti pats. Savaime aišku, kad įvairių formų ir dydžių metaliniai strypai taipogi nepuošė miestų, todėl sprendimas viską sujungti į vieną ūkį buvo logiškas ir pagrįstas. Suprantama, vieną lietuvišką ir dvi rusiškas programas pavadinti kabeline televizija būtų labai drąsu, tačiau tam tikru evoliucijos laipteliu kolektyvinių antenų sistema pasitarnavo.
Šiuolaikinis KTV tinklas yra didelė ir sudėtinga sistema, kurioje veikia ir variniai/koaksialiniai kabeliai, ir šviesolaidžiai; programos priimamos ne tik iš eterio, bet ir iš palydovų arba signalas šviesolaidžiu paimamas tiesiai iš studijos (taip yra su daugeliu Lietuvos televizijų). Dideli operatoriai jungia paskirus skirtingų miestų tinklus į vieną tinklą, su viena stotimi/studija. Jeigu anksčiau vienas miestas buvo lygu vienas tinklas, atsiradus šviesolaidžiams ir skaitmeniniam signalo perdavimui padėtis pasikeitė iš esmės. Naujosios kartos tinkluose naudojami lazerio siųstuvai gali perduoti skaitmeninį TV signalą dideliais atstumais su minimaliais vaizdo ir garso kokybės nuostoliais, tiksliau būtų sakyti – visai be jų, todėl dideliems operatoriams, dirbantiems keliuose miestuose, nėra prasmės laikyti kelias stotis, aptarnaujantį personalą ir pan. Perskirstant kaštus (mažinant jų dalį, skirtą techninei priežiūrai), daugiau pinigų galima skirti naujų paslaugų diegimui.
Tačiau kabelinė televizija yra ne tik (ir ne tiek) tinklas, tačiau ir visuomenės informavimo paslauga. Pvz, JAV, kol nebuvo palydovinės televizijos, daugelį TV kanalų galima buvo pamatyti tik per kabelinę televiziją. Kai atsirado palydovinė TV, ji, aišku, truputį stumtelėjo rinkoje kabelinę, tačiau tik truputį: vis dėlto didžioji transliuotojų dalis ir toliau pagrindiniu savo programų sklaidos šaltiniu laiko kabelinę televiziją, o palydovinė transliacija tarnauja dažniausiai kaip signalo kabelinėms televizijoms perdavėjas, siuntėjas. Absoliuti dauguma žmonių nėra linkę užsiiminėti technologine savišvieta ir eksperimentais: jie nori kuo patogesnės paslaugos – vienu pulteliu, vienu mygtuku junginėti programas, žinomas ir mėgstamas.

Neradote reikiamos informacijos puslapyje, susisiekite su mumis   Susisiekti